Hidargy

Po slapyvardžiu Stella Im Hultberg slepiasi tapytoja, šiuo metu gyvenanti Brukline, Niujorke. Jos biografija apima gerą gabalą žemėlapio: gimė Pietų Korėjoje, augo Seule, Honkonge, Taivane ir galiausiai atsikraustė į Kaliforniją. Studijavo pramoninį dizainą ir dirbo dizainere, kol atrado save tapyboje.

Neseniai Stella Thinkspace galerijoje pristatė savo pirmą asmeninę parodą pavadintą Raveled (~ “supainiota”). Kas jos darbuose ypatingo? Pirmiausia į akis krenta labai dramatiškas tamsus koloritas, melancholiški žvilgsniai ir anoreksiška nimfečių nuogybė. Atskirai visa tai jau ne kartą matyta ir permatyta, bet kartu vis dar atrodo neblogai. Pasak autorės, šie darbai gimė gilinantis į painius žmonių tarpusavio santykius, o ypač tamsią, slepiamą jų pusę. Skaityti toliau →

Tie kas domisi grafiniu dizainu neabejotinai žino J. Goodall’ą, kūrusį reklaminius vaizdelius tokiems monstrams kaip Nike, Adidas, Gucci, Coca-cola, BMW, MTV, Warners Music ir pan. Tačiau ši trumputė apžvalga skirta tiems, kurie dar tik pažindinasi su dizaino istorija.

Kilęs iš hipiuojančių britų menininkų šeimos ir anksti apsisprendęs tapti iliustratorium Goodall’as studijavo Brighton’o universitete, o pabaigęs mokslus susidomėjo mada ir kūrė iliustracijas žurnalui The Face. Studijos nulėmė nepriekaištingą formą, o juslingas ir efemeriškas madų pasaulis pašnibždėjo turinį.

Skaityti toliau →

Kaip atrodo laikrodis, kuriuo dažniausiai naudojatės? Įtariu, kad pasirinksite vieną iš dviejų atsakymo variantų: ciferblate sukasi pora rodyklių arba matosi keturi skaitmenys. Kartais skaičių arba rodyklių būna šiek tiek daugiau, bet iš esmės vaizdas panašus. Originalumo perteklium net nekvepia. Bet galima matyti laiką ir taip:

Čia vienas iš Tokyo Flash kūrinių, pavadintas Shinshoku. Jis rodo 4:51. Skaityti toliau →

Keith’as Thompson’as yra laisvai samdomas dailininkas iliustratorius, žaidimų ir filmų personažų kūrėjas. Jis taip pat leidžia knygas ir DVD norintiems perkąsti skaitmeninės paišybos paslaptis. Savo darbus jis talpina internetinėj galerijoj, kuri kartu atlieka ir parduotuvės funkciją.

Patron of Poor Minstrels fragmentas

Thompson’o piešiniuose siaubo pasakos ir senovinės legendos pinasi su futuristiniais vaizdiniais ir moderniųjų laikų košmarais. Genetiškai modifikuoti padarai egzistuoja greta biblijinių būtybių, o pseodoistoriniai veikėjai, apsiginklavę antrąjį pasaulinį karą primenančiais ginklais vaikosi basakojes šmėklas. Ir visa tai tarpsta baugiame ir pavojingame pasaulyje, į kurį pakliuvęs, jau nebegali išeiti toks, koks buvai.

Skaityti toliau →

Niekada anksčiau nerašiau apie muziką. Tikiuosi, kad mano diletantizmas šioje srityje neužgoš to, kas svarbiausia – muzikos, kurią noriu jums pasiūlyt.

2002 metais susikūrusi graikų post rock’o grupė Adolf Plays The Jazz pradėjo nuo garso takelių savo draugų filmams. Reikia manyt, kad filmai buvo tokie pat geri kaip ir muzika. Nes šitie vaikinai tikrai gerai valdo instrumentus ir žino ką su jais daryt. Lėtas jų muzikos ritmas ir gilus skambesys gali užhipnotizuot net kritiškiausiai nusiteikusį klausytoją, o neįkyrus “kalbantis” vokalas sukuria jausmą, tarsi visai šalia suktųsi koks melancholiškas filmas. Skaityti toliau →

Amerikietė Brandi Milne yra iš tų kūribingų žmonių, kuriems nereikia meno studijų diplomo. Ji pati sau kuria taisykles ir žanrus. O jos paveikslėliai nesunkiai randa gerbėjų, kurie nepagaili gana solidžių sumų. Neseniai ji pristatė savo pirmąją asmeninę parodą Corey Helford galerijoje, pavadintą “Sugar & Silence”.

“Come here little one” – pieštukas ir akvarelė Skaityti toliau →

Psichologija, iškelianti į dienos šviesą tamsiausius pasamonės užkaborius. Religiniai vaizdiniai, šiurpinantys savo brutaliu tiesmukumu. Estetika, nepaliekanti abejingų. Visa tai – Kris Kuksi. Meistriški jo kūriniai tarsi tamsus veidrodis atspindi paviršutiniškos visuomenės naktinius košmarus.

“The Deadly Sins” fragmentas Skaityti toliau →

Ypatingosios rudens šventės proga leisiu sau pasamprotauti apie mirtį. Tiksliau apie tai, kas po mirties nutinka žmonių kūnams.

Dauguma vis dar linkę savo artimuosius pakasti po žeme, bet daugėja ir tokių, kurie renkasi ugnį. Užkasus žmogų galima užritinti solidų akmenį, arba išpuošti kapą gėlėmis, arba palikti ir užmiršti, bet pasirinkimo variantų nėra tiek jau daug. Visai kitaip yra su kremuotais palaikais. Tradiciškai pelenai saugomi urnoje arba išbarstomi. Neseniai žiniasklaida daug dėmesio skyrė kontorai, kuri už solidų atlygį gali iš pelenų pagaminti deimantą. Bet tai toli gražu ne viskas.

Britė Nadine Jarvis kiekvienam mirtingam siūlo kelis nestandartinius, bet estetiškus ir labai įdomius variantus, kaip pratęsti savo egzistenciją. Pasak jos, iš vidutinio sudėjimo numirėlio galima pagaminti maždaug 240 pieštukų. Toks savotiškas palikimas supakuojamas į dailią medinę dėžutę, iš kurios vienu metu galima išimti tik vieną pieštuką.

Skaityti toliau →

Namas, kurį galima pastatyt per savaitgalį. Apie ką aš čia? Apie namus iš šiaudų briketų.

Lietuvoje tokius namus “sugalvojo” architektas Petras Devižis. Pirmą pasistatė savo sodyboj Taraldžių kaime, antrą – Baltalaukyje.

Tiesa, mažytė problema: tokie namai mūsuose nelegalūs, todėl namas buvo pastatytas ant metalinių bačkų ir įformintas kaip laivas.

Skaityti toliau →

Ekscentriški, šokiruojantys, dviprasmiški paveikslėliai. Visų jų autorius – Tokijuje gyvenantis britas Trevor Brown.

“Rubber duck” iš  knygelės “Rubber doll” . Skaityti toliau →