Hidargy

Kai pamačiau Timur’o Tsaku darbus, pirmiausia pagalvojau, kad tai foto montažai. Bet iš tiesų šitie juodai balti paveikslai yra tapyti akrilu. Beje, jie net ne visai monochromiški – kai kurios detalės paryškintos auksu. Gaila, kad tokių subtilybių beveik neįmanoma įžiūrėti internetu.

Woman

Savo kūrinius Tsaku pradeda tapydamas abstraktų foną. Ir tik po to ima į rankas plonytį teptuką ir padidinamąjį stiklą, kad fotografiškai tiksliai nupieštų žmonių ir gyvūnų atvaizdus. Intriguoja mintis, kad, pasak autoriaus, visos figūros yra simbolinės. Jos tarsi įsikūnijimai dvasių, kurias Tsaku atranda skaitydamas Senąjį Testamentą. Skaityti toliau →

Įtaigi ir dėmesį traukianti meno kalba dažnai naudojama įvairioms mintims ar ideologijoms skleisti. Šįkart kaip tik ir noriu parašyt apie vieną kūrybos “su užtaisu” pavyzdį.

Porcelianinės Kate MacDowell skulptūros kviečia susimąstyt apie nepertraukiamą žmogaus ir gamtos ryšį, ir fatališkai aukštą kainą, kurią mokame už kiekvieną mėginimą šiuos saitus sutraukyti.

Canary

Savo kūriniams Kate neatsitiktinai pasirinko porcelianą. Ši medžiaga labai trapi, bet nepaliesta išlaiko savo formą ištisus šimtmečius.  Ji nuo seno asocijuojasi su prabanga ir yra aukštai vertinama. Šiek tiek perfrazavus, tą patį galima pasakyt ir apie gamtą. Skaityti toliau →

Žmogaus kaukuolė yra labai senas, bet jau gerokai nuvalkiotas simbolis. Ypač po to, kai jį pasiglemžė viską subanalinti sugebanti populiarioji kultūra. Šiandien reikia nemažai drąsos bandant originaliai pateikti tokius igrįsusius dalykus. Bet banalumo grėsmė  menksta didėjant atlikimo meistriškumui. Bent jau taip nutiko kūrėjui, prisistatančiam vardu Jim. Jis kaukuoles kuria jau beveik tris dešimtis metų.

Mano dėmesį pirmiausia patraukė neįprasta technika – kaukuolės nupintos iš virvelių.

Skaityti toliau →

Beprasidedantis šlapdribos ir purvynų sezonas – puiki įžanga niūriam www užkaboriui į kurį netyčiom užklydau ir kur noriu pakviest visus bjaurybių ir siaubų mėgėjus. Maloniai prašom nepasididžiuoti ir pasižvalgyti po veikėjo, vardu Chet Zar, galeriją.

The Dance

Į biografijos lankas per daug nepjausiu, tik paminėsiu porą faktų, kurie man užkliuvo už akių. Skaityti toliau →

Japoniška architektūra bene labiausiai asocijuojasi su blizgančiais dangoraižiais, kurie, prisipažinsiu, man nekelia didelio susižavėjimo. Bet yra ir kitokių pavyzdžių. International Dome House co. sukūrė ir sėkmingai pardavinėja surenkamus kupolo formos ekstrudinio polistireno namukus.

Pagrindiniai tokių namukų privalumai – puiki termoizoliacija ir atsparumas atmosferos poveikiui, greitas ir lengvas pastatymas, prieinama kaina.  Negana to, gamintojai tikina, kad viduje laikosi sveikas mikroklimatas (nesusidaro vadinamasis “sergančio namo” sindromas). Lietuvoj tai nebūtų itin aktualu, bet galima paminėt ir atsparumą stipriems vėjams ir žemės drebėjimams. Bent jau nereiktų baimintis, kad eilinis uraganas nuplėš stogą. Skaityti toliau →

Kanadietės Heidi Teillefer tapyba – tai realizmo ir siurrealizmo, mitologijos ir fantastikos lydinys. Akivaizdu, kad 1991 metais pabaigtas McGill universitetas ir vėlesnės privačios tapybos pamokos davė autorei nepriekaištingą techniką.  Tik ypač realistiškas piešinys gali priversti patikėti, kad daugumoje jos darbų vaizduojami įvairių gyvūnų ir žmonių kūno dalių ir keistos retrofuturistinės mašinerijos kratiniai yra kažkas gyva ir nedaloma.

Frustration Attraction

Skaityti toliau →

Visi valgo daržoves. Na, gal išskyrus kokius eskimus, gyvenančius ant ledo lyties. Dauguma puikiai žino iš kur jos atsiranda, arba bent jau turi pažįstamų, kurie jas augina. Nepasakysiu nieko naujo paskubom prabėgdama ilgu keliu nuo sėjinukų, savo rikiuotėmis darkančių mūsų mamų ir močiučių palanges, iki savotiškų derliaus švenčių, kai visi kas gyvas tempia į namus įvairiais keliais įgytas pintines su pavytusiom rudens gėrybėm. Nesiruošiu kalbėt ir apie šiuos du taškus jungiantį kasimo, purenimo, sodinimo, ravėjimo ir laistymo maratoną. Nes aš ne iš tų, kurie sugeba įžvelgt sunkaus darbo grožį. Man labiau patinka kūribingas dykinėjimas.

Dykinėjant po svetimomis rankomis išpuoselėtus sodus gali kilti įvairių minčių, bet niekuomet nepagalvojau, kad įdomu būtų fotografuoti daržoves. Labai jau buitiška. Bet taip atrodo ne visiems. Vienas savo vardą kažkodėl nutylintis veikėjas, pasivadinęs literatūrišku “Occasional Gardener” pseudonimu (pagal H. H. Munro – “Saki” kūrinėlį), atskleidžia tikrą sodų ir daržų augmenijos fotografavimo meną.

Pretty Tasty

Skaityti toliau →

Porą sąvaržėlių galima rast kiekvienuose namuose. Dar reiks replių pusapvalėmis žnyplėmis. Bet turint fantazijos ir išradingumo įmanoma apsieiti ir be jų. Apie pomėgį krapštytis su smulkiais ir įtartino reikalingumo niekučiais geriau nekalbėsiu. Reiks lankstyti ir vynioti, o jau paskui bus galima išmėginti savo ar kitų intelektą.

Užbaigtas galvosūkis atrodo taip:

Skaityti toliau →

Lėlės dažnai sukelia dvejopas asociacijas. Viena vertus jos gali būti nekaltas vaikiškas žaislas, kita vertus, jas įvairiai mėgsta ir suaugę. Vaikiškos lėlės, popierinės lėlės, kolekcinės lėlės, guminės lėlės… Galima būtų dar ilgai tęsti. Bet, kad ir kokias suteiksime joms savybes, pirmiausia lėlės yra žmogiškos. Gal tai ir yra priežastis, kodėl jos taip traukia.

Amerikiečio Shain Erin fantazija sukūrė alternatyvią istoriją ir mitologiją – ištisą iliuzinį pasaulį, kuriame egzistuoja jo lėlių mumijos. Skaityti toliau →

Blogo paantraštė lyg ir įpareigoja rašyt apie grožybes, bet to, ką noriu pristatyt šįkart, gražiu niekaip nepavadinsi. Tai Mark’o Powell’o “Sculptures from beyond the gate” .

Nors jų autorius ir nesislepia po pseudonimu, bet apie save informacijos nelinkęs plačiai skleisti. Užsimena tik, kad gyvena Melburne, Australijoje. Šiuo atveju belieka tikėtis, kad kūriniai neatspindi autoriaus polinkių ar charakterio. Skaityti toliau →